Šioje nuorodoje rasite registraciją ir visas nuorodas pasiskaitymui – ir apie pačią terapiją ir apie vedančiąsias.

Iki.

po ilgos vasaros, kurios metu įvyko svarbių mano gyvenimo įvykių, grįžtu į gyvenimą.

Netrukus baigsiu tvarkyti visas nebaigtas vestuvių fotosesijų nuotraukas, ačiū už kantrybę.

Taip pat kviečiu atsiliepti visus dovanų kuponų turėtojus – rašykite man elektroninį laišką, susitarsime, kada susitiksime Vilniuje ir nusifotografuosime.

Gražaus, ramaus ir turiningo Jums rudens.

Jūsų Šeimos fotografas

Antroji interviu dalis

-Kokius būtent gyvenimo tarpsnius šeimos fotografas įamžina? Ką tau pačiam įdomu fotografuoti?

Fotografuoju šeimą nuo jos kūrimosi pradžios – poros fotosesija, meilės istorijos, sužadėtuvės, vestuvės, laukimasis, gimtuvės, kūdikių fotografija, krikštynos, vaikų fotosesijos….baigiant brandžios gausios šeimos portretais.

Man įdomu fotografuoti viską, kas sukasi aplink šeimą – tai ne tik patys šeimos nariai, bet ir giminių susitikimai, bendros šventės, tradicijos.

Smagu bendrauti su šeimomis ir vaikais, gauti ir “pagauti” jų tikrą emociją, mintį, nuotraukoje sustabdyti tam tikrą slaptą akimirką, pajusti šeimos nuotaiką, gyvenimą ir fiksuoti tai nuotraukose.

-Ko žmonės nori iš pačios fotografijos? Kažko daugiau nei vien tik nuotrauka?

Šiais laikais daug fotoaparatų ir visi galvoja, kad gali patys fotografuoti, bet sugrįžta supratimas, kad reikalingas ir fotografas, nes jis užsiima tik tuo, ką išmano gerai.

Iš fotografijos žmonės nori, kad atrodytų gražesni, linksmesni. Mano rūpestis, kad šeima suprastų, kokia ji graži ir įdomi tokia kokia yra, be pagražinimų ir dirbtinių pokštų ir pozų.

Iš daiktų žmonės nori kas populiaru ir reklamuojama. Pavyzdžiui jie nori fotoknygų, fotodrobių. Aš siūlau kurti tikrus dalykus, kurie primiršti. Pavyzdžiui, ar turite visos šeimos nuotraukos vinjetę? Paimi ją ir net šiurpuliukai nubėga žiūrint į ją – visai kitokia nuotraukos vertė. Taip pat siūlau nepamiršti klijuojamų fotoalbumų, rėmintų pasportuotų nuotraukų. Tai tikra, laiko patikrinta, kokybiška. Skaitmeninė spauda toli gražu nepasiūlo dar tokios geros kokybės, arba tai labai brangu. Žmonės pamiršę senus gerus dalykus, tad siūlau juos atgaivinti.

Kokias dar įdomybes siūlote su nuotraukomis?

Vienas iš tokių primirštų įdomių dalykų – tai cianotipijos. Tai ryškiai mėlyni vienetiniai rankų darbo nuotraukų atspaudai ant popieriaus, drobės.

Ieškojau kažko įdomaus ir išskirtinio. Ir būtent tai buvo cianotipija. Žmonėms patinka matyti kitokį fotografijos rezultatą, nei viena nuoga nuotrauka.

-Ką tu kaip šeimos fotografas, palinkėtum kiekvienai šeimai?

Kai pamatau bendrai fotosesijai susirinkusius tėvus, vaikus, močiutes, senelius, gimines – nejučia suvirpa širdis. Vien tai, jog jie visi susirinko į vieną vietą – jau yra vertybė. Bendrų susitikimų įamžinimas nuotraukose yra neįkainojamas prisiminimas ir patiems, ir ateities kartoms.

Linkiu, kad kiekviena šeima puoselėtų tai, ką jau turi, nepasimestų triukšme. Kad kuo nuoširdžiau bendrautų ne tik tėvai su vaikais, bet ir nepamirštų senelių, artimiausių giminių, draugų, ir kitų žmonių – juk iš esmės esame viena didelė Šeima.

Cianotipijos sukurtos Atvirosiose Fotografijos Dirbtuvėse
Kalbėjosi Mamyčių Klubo portalo redaktorė Eglė

Pirmoji interviu dalis

-Kokia tavo patirtis su Šeimos fotografija?

-Mano patirtis su Šeimos fotografija tęsiasi daugiau nei ketverius metus. Ką aš siūlau fotografuoti – viskas yra iš asmeninės patirties.

Įspūdis toks, kad tikroji Šeimų fotografija Lietuvoje egzistuoja namų albumuose senose nuotraukose ir atvirukuose. Kai šeimai užduodu klausimą, ar turi kokybišką šeimos portretą, kuriame visi yra kartu, dažniau išgirstu neigiamą atsakymą nei teigiamą. Parodoksalu, bet taip atsitinka dėl per didelio fotogafavimo :)

Kiekvienas namuose turi po fotoaparatą ar kelis – fotografuoja visi ir viską. Bet gi vienas kažkas turi laikyti tą fotoaparatą, fotografuoti … todėl lieka už kadro. Stebiu savo šeimos nuotraukas savo vaikų akimis – tėvelis nuotraukose – retas reiškinys.

Noras įsigyti fotoaparatą gimsta šeimose kartu su vaikais. Iš pradžių tėveliams būna labai didelis entuziazmas fotografuoti mažylį pirmaisiais mėnesiais, o vėliau tas užsidegimas blėsta. Todėl siūlau tėvams kurti vaiko portretą nuosekliai. Tai vaiko gyvenimo akimirkų įamžinimas atskirais amžiaus tarpsniais, pavyzdžiui, kaip vaikas keičiasi nuo gimimo iki mokyklinio amžiaus.

Kalbant apie tai kas vyksta toliau: apie 3-4 vaiko metus gerokai sumažėja tų nuotraukų, ypač jei gimta antri, treti vaikai. O pradėjus jam eiti į mokyklą nuotraukos lieka tik proginės. Tad norisi užpildyti tą spragą ir sukurti vaiko portretą atskirais jo gyvenimo tarpsniais. Kadangi rūpesčių ir taip daug, tai prisiminti ir padaryti gali padėti Šeimos fotografas.

Šeimos fotografija man – nesibaigianti tema. Nuolat gimsta pastebėjimų, idėjų.

-Ar sunku fotografuoti vaikus?

-Ar sunku kirpti plaukus vaikams? Nesunku, jei žinai žaidimo taisykles, esi nuoširdus. Vaikams reikia dėmesio, atidos, meilės. Nereikia jų spausti, skubėti, kažką norėti iš jų sukurti to, kuo jie nėra. Leidžiu sau ir prašau tėvelių laiko apsiprasti, susipažinti. Visi vaikai skirtingi – vienam užteks draugiško žvilgsnio, kitas to išsigąs. Receptų yra įvairių…. Su vaikais įdomu, nes jie paprasti ir nuoširdūs, nevaidina. Dažniausiai su jais randu bendrą kalbą.

Vaikai vienaip elgiasi namuose, kitaip – viešose erdvėse, pavyzdžiui studijoje. Tėvai paprastai pažįsta savo vaikus, tereikia teisingai paklausti. Jei atsiranda irzlumas, tai greičiausiai nuo nuovargio. Taip, kartais tenka visus sumanymus mesti ir lenktyniauti su vaikų nuovargiu, arba susitarti, kad bus pakankamai laiko nieko neveikti – tiesiog pažaisti ir atsipūsti, o mažiukams – pavalgyti. Mažas aplinkos, dėmesio, taktikos pasikeitimas daro stebuklus.

O kartais didžiausia kliūtis būna tėveliai. Tėvai linkę spustelėti vaiką, kad jis pakentėtų dar minutėlę ir toliau fotografuotųsi, tačiau matau, kad ateina momentas, kai vaikui nebesinori ir jam reikia leisti pabūti su savimi. Užtenka kartais penkių minučių suvalgyti saldainį ar su savo žaislu pažaisti – ir jau jis visai kitoks. Vaikai tokie…

Jie nelinkę būti įstatyti į kažkokias formas. Ypač kai tėvai vyresniems vaikams pasako šypsotis, o ta išmokta šypsena yra neįdomi. Daug svarbesnės ir įdomesnės yra emocijos, reakcijos, kurios gimsta natūraliai.

-Kažkuria prasme esate ir psichologas… Perprantate vaikų nuotaikas, kai reikia – pakalbinate, kai reikia – leidžiate jiems pabūti vieniems. Ar stengiatės susipažinti su šeimomis prieš jas fotografuodamas?

-Taip, kažkuria prasme pamažu tampu fototerapeutu (Šypsosi.). Nepuolu iškart išsitraukti objektyvo – tai kai kuriuos gąsdina. O pamačius fotostudijos įrangą kai kurie iš viso jaučiasi kaip pas dantistą. Kitiems atvirkščiai – kuo greičiau reikia viską parodyti – tai įkvepia fotosesijai.

Stengiuosi visas būti tame momente – matyti ir girdėti būsimos fotosesijos dalyvius, leisti jiems ramiai matyti ir girdėti mane. Kartais tai kaip laiko ir erdvės stabdymas, juk visi taip įpratę muistytis, bėgti. Susipažįstu su pačia šeima, pabendrauju, pamatau tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, tarpusavio santykius mamos ir tėčio, pasiklausinėju apie įpročius, šeimos pomėgius, tradicijas.

Kiekviena šeima kitokia – kitą kartą reikia tiesiog kuo skubiau pradėti fotografuoti, ir tada išsiskleidžia kaip žiedas šeima. Kartais tik nuotraukose išryškėja tokie žmonių santykiai, kurie plika akimi nematomi.

Žodžiu, kuo glaudesnis bendradarbiavimas ir atvirumas tarp fotografo ir šeimos, tuo tikresnės emocijų prasme nuotraukos.

-Ar buvo situacijų, kai fotosesijos metu, pavyzdžiui, prasiveržia neigiamos šeimos narių emocijos – susipyksta tėvai ar ima verkti vaikas ir nebeįmanoma toliau tęsti darbo?

-Fotosesijos metas turbūt per trumpas, kad kas nors iš suaugusiųjų susipyktų. O vaikai yra vaikai – viskas priklauso nuo to, ar yra jiems papasakota kas dabar bus. Būna, kad verkia fotosesijos pradžioje arba pabaigoje. Jei bendra atmosfera sukurta gera, tai ne problema – ją ramiai, bendradarbiaudami su tėvais sprendžiame, ir anksčiau ar vėliau tęsiame fotosesiją.

Tačiau yra buvusi situacija, kad tėvams pasakiau, jog paliktų vaiką ramybėje. Nereikia vaiko spausti ir liepti kažką daryti, ko jam tuo metu nesinori.

Tėvai dažnai blogai jaučiasi prieš fotografą dėl vaiko, kad jis nepaklūsta. Bet jis ir neturi paklūsti, ypač jei nepaisoma vaiko savijautos. Man norisi, kad natūraliai viskas pavyktų. Nuotraukoje viskas matosi – ir dirbtinės šypsenos, ir prievarta. Todėl net jei ir vaikas bus nusisukęs, ir tai bus jo natūrali būsena – bus labai gera nuotrauka. O vėliau, leidus tai išgyventi, padarysime ir „paradinį“ variantą.

Arba būna, kai tarpusavyje vaikai ima dūkti, o tėvai ima tramdyti. Tada paprašau, kad leistų jiems elgtis natūraliai – tegu daro, ką nori. Aišku, yra ribos, bet paprastai tėvams jos jau atrodo peržengtos, kai tuo tarpu man dar jos labai toli. Kalbu apie tėvų baimes, kad vaikas pasirodys negražiai ar sugadins techniką.

Fotoaparatas SMENA, 35mm C-41 proceso spalvota juostelė, skanuotas negatyvas

-Ar kiekvienas gali fotografuoti? Nuo ko priklauso gera nuotrauka?

-Fotografuoti, kaip ir gaminti maistą gali kiekvienas, kuris turi noro, entuziazmo ir moka nepersūdyti. Rezultatus vėliau įvertina „ragaujantieji“. Viena yra, kai fotografuojate sau, kita – svečiams, ar ne? Dabar yra nebrangių ir gerų fotoaparatų, kurie leidžia greitai pagaminti geras nuotraukas tam tikromis sąlygomis. Visada primenu, kad fotografuoja ne fotoaparatas, bet fotografas.

Entuziazmas, noras, kantrybė ir minimalus geros technikos komplektas gali garantuoti puikių nuotraukų. Reikia daug bandyti ir pavyksta.

Vėliau MK fotostudijos bloge duosiu patarimų ir receptų, kuriuos pritaikius galima padaryti geresnes nuotraukas. Mama, tėtis yra arčiau vaikų, šeimoje yra kasdien, ir fotografuojant galima gauti tikrai nuoširdžių ir artimų natūralių nuotraukų – tad būtinai reikia fotografuoti. Tuo tarpu mano duona kitokia – profesionalu yra bet kokiose sąlygose gauti gerų nuotraukų.

Skatinu tėvus fotografuoti kasdien, o kartą ar dažniau metuose skirti laiko profesionaliai fotosesijai.

-Kaip manote, ar ateityje neišnyks fotoalbumai, fotorėmeliai, o visos nuotraukas matysime tik kompiuteryje?

-Čia kaip su knygomis, kurias skaitome: yra vartomos popierinės knygos, yra ir elektroninės. Kam smagu knygą vartyti, ją užuosti ir liesti, tas niekada neskaitys elektroninių. Arba – skirtingą literatūrą skaitome skirtingose vietose. Tai nesulyginami dalykai. Taip ir su įrėmintomis nuotraukomis, fotoalbumais – jie neišnyks, nes jie įdomūs ir reikalingi.

-Kuo jūs išsiskiriate iš kitų fotografų?

-Visų pirma, dirbdamas taikau nuoširdumo „principą“. Man patinka, ką darau ir su šeimomis bendrauju nuoširdžiai. Kaip ir minėjau, su kiekviena šeima susipažįstu artimiau, mes tampame geriau pažįstami, kad ir tam momentui, kai vyksta fotosesija. Tačiau tai labai padeda. Vaikų neapgausi.

Anksčiau norėjau ir siekiau kuo kokybiškenių ir ryškesnių nuotraukų. Dabar mano pagrindinis siekis, kad nuotraukose būtų perteikta emocija, paprastumas, nuoširdumas.

Ačiū už įdomų ir nuoširdų pokalbį.

Laukite ir trečiosios (jau paskutiniosios) interviu su Egidijumi dalies. Apie ką – sužinosite vėliau :)

Nuotraukos – Šeimos fotografo Egidijaus
Kalbėjosi Mamyčių Klubo portalo redaktorė Eglė

Trečioji interviu dalis čia.

-Mano šeima yra žmona Agnė, beveik penkerių metukų dukrytė Agota ir stebuklas, kuris dar pakeliui – laukiame pasirodant šią vasarą. Šeimą suprantu ne tik kaip mažą kelių žmonių ląstelę, man šeima – tai ir brolis Vidmantas, mama Gražina, tėtis Algis, močiutė Vincenta – ką čia – visų neišvardinsi – pirmos ir antros eilės pusbroliai, pusseserės, žmonos tėvai, o taip pat mokytoja Jolanta ir kiti Mokytojai.

Visi jie man yra Šeima, be kurios aš nebūčiau aš. Kiekvienas prisiliečia ir pakeičia. O didžiausias prisilietimas ir pokytis vyko, kai laukėmės ir susilaukėme Agotos.

Kalbu apie tai, jog vaikelio gimimas pakeitė mano gyvenimo būdą, mitybos įpročius, iš esmės pakeitė požiūrį į pasaulį.

-Kas būtent pasikeitė tavo gyvenime?

- Keitėsi įpročiai, vertybės. Gyvenime atsirado joga ir kitos praktikos. Viską vedė noras duoti Agotai tai, ką galiu geriausio. Supratau, kad nėra kito būdo, kaip tik būti pavyzdžiu. Teko atsakyti į klausimą – kokį pasaulį matys mano vaikai, kokius žmones aplinkui, kokius įpročius, papročius. Ieškojome kaip auklėti, kaip gydyti, kaip sirgti :-) Mokiausi, mokiausi, mokiausi….

Taip ir su fotografija. Ėjau į ją pamažu. Kažkada baigęs aktorystės studijas, pradėjau dirbti renginių kūrimo ir organizavimo srityje, tačiau ilgainiui pradėjo trūkti asmeninės saviraiškos formų, taip atradau profesionalią fotografiją. Jos mokiausi ketverius metus – bet kaip žinia, tik gyvenimas ir praktika išmoko meistriškumo.

Gimus dukrytei fotoaparato nebepaleidau praktiškai iš rankų, turbūt kaip daugelis tėvų. Tačiau su dukryte atsirado ne tik fotografija. Mažoji iš esmės tapo didžiuoju mano gyvenimo mokytoju.

-Ar dukrytę dažnai tenka fotografuoti?

Neseniai peržiūrėjęs archyvus pastebėjau, kad daugiausiai nuotraukų yra būtent Agotos. Iki pusės metų jos nuotraukų yra galybė, galima net kurti atskirais mėnesiais foto knygeles. Tačiau nuotraukų, kuriose esame visa šeima, nėra daug. Panašiai, kaip batsiuvys be batų :)

-O kuo patraukė būtent „Šeimos fotografo“ sritis?

Fotografinė oriantacija į šeimą atsirado gimus Agotai. Anksčau eksperimentavau su visais vaizdais – kas man rodėsi įdomu, tačiau galiausiai suvokiau, kad įdomiausia fotografuoti žmones, šeimas, ypač vaikus.

Šeima yra gyvas organizmas, ją gali fotografuoti kasdien, ji vystosi, gyvena. Nuotraukoje užsifiksuoja tam tikras šeimos gyvenimo, emocijų momentas, kuris kitą dieną būna jau kitoks. Šeimos fotografas gimė natūraliai – susijungus fotografijai ir mano paties šeimos patirčiai.

Gimus Agotai, susidūriau su bene visomis situacijomis, su kokiomis susiduria paprasta šeima, norėdama gauti geresnių nuotraukų. Todėl visi gimstantys sumanymai, pasiūlymai yra užaugę kartu, neišgalvoti iš oro.

Toliau nuolant fotografuojant ir bendraujant šeimų rate, natūraliai gimė Šeimos fotografo idėja.

Plačiau apie  MK fotostudijos idėją, fotografijos subtilybes bei įdomybes papasakosime kitose interviu dalyse…
Nuotraukos – Giedrės Rein
Kalbėjosi Mamyčių Klubo portalo redaktorė Eglė

Antroji interviu dalis čia.

Trečioji interviu dalis čia.

Vaikų namuose lankiausi pirmąjį kartą. Prisimenu vidinį nusiteikimą būti atvira visam kam, visa priimti, neturėti kažkokių nuostatų. Tiesiog eiti ir būti. Jau 2.5 metų pati dirbu su vaikais, na, tik ne vaikų namuose, o vaikų darželyje, kur vaikai būna tik dalį laiko ir turi namus, bei tėvus. Dirbu grupėje veikiančioje pagal Valdorfo metodiką ir tarp ją lankančių vaikų tėvelių gausu Valdorfo bendruomenėj priklausančių ar prijaučiančių , o šioje bendruomenėje ne retas atvejis , kai įvaikinami ar globojami vaikai iš vaikų namų. Tokių buvo ir yra manojoje grupėje. Tad skirtumus tarp vaikų, gimusių ir nuo kūdikystės augusių namuose ir tarp įvaikintųjų ir dalį laiko praleidusių vaikų namuose skirtumus aiškiai mačiau kasdien, elgesyje, emocijose, mastyme…

Pirmiausia teko pabuvoti pačių mažiausių – vos gimusių ar kelių mėnesių patalpėlėje – lyg dideliame akvariume, su neįtikėtinai daug lovyčių… Miegas, mažumo kvapas, ramybė… tik, Viešpatie, kiek jų daug, ir tokių kambarių ne vienas. Viduje maišėsi begalinė meilė ir nuostaba, daug sudėtingų klausimų: Kodėl? Kodėl šitiek daug mūsų vaikų auga ne su tėvais? Kodėl jų tiek daug valstybiniuose vaikų namuose. Ar visai degradavom? Kodėl tiek daug nemylimų ir nereikalingų paleidžiam į šį pasaulį? Vardan ko? Geismo? Aistros? Alkoholio? Ar visai nebeturim atsakomybės? Už save, už kitą? už gyvybę? Ką daro valstybė? Ar tik rūpinasi pasekmėmis? Na, gerai, tebūnie dalis neatsakingų, bet ar mūsų šalyje iš ties tokių yra daugiau nei tų, kurie gali prisiimti atsakomybę? Kurie gali ją prisiimti ir turi tiek meilės, jog galėtų ja pasidalinti su tom švelniom ir bejėgėm atstumtom būtybėm? Ar jų tiek mažai, ar čia kažkam naudinga, kad tų vaikučių būtų tiek daug ir tokių namų būtų tiek daug? Daug sudėtingų ir neatsakytų klausimų.

Iš ties pasidomėjus ir pabendravus su šeimomis, kurios jau įvaikino ar globoja tokį mažylį teko išgirsti, jog procedūra yra be galo ilga ir apsunkinta, kad ilgų paskaitų, begalinių popierių ir tikrinimų ar esi vertas auginti tokį vaiką metu patyriamos netgi patyčios…arba pasakoma, kad tokių vaikų, galimų įvaikinti šiuo metu nėra…kai pati valstybė nebegali jų išmaitinti, suteikti tinkamą priežiūrą ar elementarias saugias patalpas ir kviečiasi pagalbą iš visuomenės. Sunku darosi nuo tokių žinių.
O namuose, kuriuose buvau, iš tiesų buvo šilta ir jauku. Daug specialiam ar papildomam ugdymui skirtų patalpų. Patalpos jaukios ir prižiūrėtos, dauguma personalo iš tiesų pagal pašaukimą dirbantys atviri ir šilti žmonės. Ir nors įstaigos pavadinime yra žodžiai “sutrikusio vystymosi kūdikių namai”, tų sutrikimų taip akivaizdžiai iš ties nesimatė. Visi jie atviri, nuoširdūs ir laukiantys mūsų dėmesio ir meilės vaikai. Išsiilgę apkabinimų ir prisilietimų. Labai nustebino, kad pabudę, kiek vyresni, sustoję savo lovytėse jie tiesiog laukia, be pretenzijų, be isterijų, be reikalavimų… Laukia. Kol prieisi, pakalbinsi, pakelsi, paglostysi. Su tylia nuostaba. Pati auginu dukryte ir tikrai taip nebuvo, tik pabudus aliarmas ir dėmesio reikalavimas. Gal todėl, kad žinojo, jog visada jį gaus?…Šie vaikai nemato įprastų rutininių, bet tokių svarbių žmogiškajam gyvenimui ir ugdymuisi darbų, kaip kad maisto gaminimas, auginimas, įvairūs kiti buities darbai, net vaikai į tuos namus atkeliauja iš kažkur. Juos tiesiog atveža. Gal todėl vyresniųjų grupėje didelę nuostabą ir susidomėjimą sukėlė mano pūpsantis pilvas, kuriame auga vaikelis. Dideliai personalo baimei leidau vaikams jį liesti, baksnoti. Labiausiai susidomėję jame bandė atrasti vaikelį, kėlė vieną drabužių sluoksnį po kito ir beradę nuogą pilvą negalėjo suprasti, tad kur tas vaikelis?

O kiek turėtų būti tokių mylinčių rankų, kad prižiūrėti pačius mažuosius? Pamaitinti, pervystyti, panešioti,pakalbinti, vėl pervystyti, išnešti į lauką?..Augini vieną ir tai vos paspėji.

Pačių sudėtingiausiųjų ligoniukų patalpėlėje nebuvome. Neleido jų aplankyti. Tik nežinau, ar jie saugomi nuo visuomenės, ar visuomenė nuo jų. Nuskambėjo žodžiai, kad mūsų visuomenė dar negali ir nemoka tokių priimti ir suprasti. Ir tuose žodžiuose – tiesa. Kokie mes dar iš tiesų nesubrendę, kad nemokame, o gal nenorime pasirūpinti pačiais silpniausiais savo nariais, kurie į šį pasaulį atėjo per mus pačius. Ir juos atiduodame… rūpintis ir auginti kitiems.

Tad kokią ateities visuomenę auginame?
Ir ar iš ties užtenka pasirūpinti vien tik savimi ir savo vaikais? Ir ką tereiškia vienkartinis drabužėlių nunešimas į vaikų namus? Ar tai ta, esminė pagalba,kurios laukia šie vaikai iš mūsų? Kad atiduotume tai, kas mums nebereikalinga?
Taip, vaikų namams tai pagalba. O vaikams?

Tad įvairios vienkartinės akcijos man sukėlė tokią mintį, ar tai nėra tik mūsų sąžinės raminimas? Ar tai tikrai ta pagalba, kurios reikia šiems vaikams? Manau nuoširdus atsakymas iš mūsų pareikalauja didelės atsakomybės, nuo kurios norėtume pabėgti. Ir jūs, ir net aš pati. Tai tokia esame visuomenė. Bet taip, greičiausiai bus teisūs tie, kurie sakys, geriau jau kažką duoti, negu nieko… kažką daryti, negu nieko, net jei tai būtų esminiai pamąstymai ateičiai.

Pirmą įrašo dalį rasite čia.

Primenu kodėl rašau šį įrašą:

• Akcija “Mylinčiais delnais” : pagrindinė informacija – kur, kas, kada, kaip.
• Akcijos “Mylinčiais delnais” atidarymas Panoramoje – žodžiai, žvilgsniai, veiksmai, nuotaikos.
• Visi akcijos “Mylinčiais delnais” įrašai (vis papildomi)

Egidijus,
Jūsų Šeimos fotografas

Pagalba renkama Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namams, kuriuose šiuo metu auga 157 vaikai (0 – 6 metų amžiaus), iš kurių yra 11 sveikų vaikučių, likusieji – turintys įvairią negalią. Skamba neįprastai ir baisiai (bent jau man), bet nereikia bijoti žodžio “negalia” – buvau tuose namuose, susipažinau su vaikais, auklėtojomis, fotografavau – vaikučiai tikrai yra paprasti, tikri, gražūs, smagūs vaikai, ir tik kelios grupės sunkiau sergančių – arba – sergančių matoma negalia.

Pasidalinsiu apsilankymo įspūdžiais. Susitaręs dėl atvykimo telefonu nerimavau – ką ten rasiu? Buvau pasiruošęs ir blogiausiam. Pirmasis mano apsilankymas buvo žvalgytuvės – tai nuramino ir suaugusius, ir mane, ir tai, aišku paveikė ir vaikus. Norėjau kad jie mane pažintų, nesibaimintų, norėjau pasižiūrėti kokia šviesa grupėse, susipažini su aplinka, auklėtojomis – tai vėliau padės bendravimui ir fotografavimui. Ėjau iš grupės į grupę, sveikinausi, kalbėjausi su vaikais. Naudojau visus man žinomus atvirumo būdus – ir vaikai tai jautė :) Vienose grupėse vaikai nusčiuvę žiūrėdavo ir laukdavo ką pasakysiu, kitur drąsiai nagrinėdavo fototechniką (ypač berniukai), mažiausiųjų angeliukų ramybės nesutrikdžiau – jų pasaulis dar uždaras ir švelnus… Lydėjusi auklėtoja atsiliepė apie vaikų reakciją ir mano apsilankymą ypač palankiai. Visgi ilgo bendravimo su vaikais įgūdžiai padeda…

Po susitikimo jaučiausi ir pavargęs ir pakylėtas – blogiausia nepasitvirtino, būvis ir vaikų žvilgsniai suteikė naujų minčių , pojūčių, įkvėpimo. Jiems reikia ne tik daiktų, jiems reikia Meilės, dėmesio, buvimo. Didžiausia pagarba ten dirbančioms auklėtojoms, seselėms, specialistams, direktorei, administracijai. Kiek sutrikdė suvokimas kad vaikai ten, grupėje ir tame name, toje nedidelėje aikštelėje prie namų gyvena ištisą parą/savaitę/mėnesius – tai kaip koks jų uždaras mažas saugus pasaulėlis. Nejučia lyginau ką patiria mano dukra kasdieną – kaip minimum dvi erdves (namai-darželis), o kur dar svečiai, įvykiai, parduotuvės – begalė margų patyrimų ir žmonių per mėnesį… Žinoma, globos namuose begalė suplanuotos veiklos – ką teko stebėti ir sužinoti  – nuo dailės terapijos, muzikėles, iki kasdieninių užsiėmimų pas logopedą ar įrengtose mankštinimo(si) salėse. Bet gi vis tiek tai vyksta uždaroje toje pačioje erdvėje. Gal man asmeniškai tai svarbu – erdvė, kad taip sureagavau…? O visa kita – puiku. “Personalas dirba pamainomis” – tai vėl priminė, kad tai ne paprastas darželis, nes kartais užsimiršdavau.

Sekančią dieną atvažiavau fotografuoti. Pridedu pirmą nuotraukėlių rinkinį iš fotografavimo (21 nuotrauka):

Primenu kodėl rašau šį įrašą:

• Akcija “Mylinčiais delnais” : pagrindinė informacija – kur, kas, kada, kaip.
• Akcijos “Mylinčiais delnais” atidarymas Panoramoje – žodžiai, žvilgsniai, veiksmai, nuotaikos.
• Visi akcijos “Mylinčiais delnais” įrašai (vis papildomi)

Nuotraukų ir įspūdžių bus dar,

Atnaujinta 20110428: Mylinčiais delnais (Tęsinys)

Egidijus,
Jūsų Šeimos fotografas

Su malonumu pranešu, kad atnaujintas Šeimos fotografo interneto puslapis.
Ką Jūs jau ir patys matote (: Dabar jis paprastesnis, aiškesnis, ir tikiuosi Jums patiks.